Lithuanian
Translation by Laima Ardaviciene
| Vargu ar kas nors pusryčiavo tą rytą laive. Buvo 1939 metai Buvo liepos mėnuo. Mes buvome laive. Laive, pilname nuo pavojaus bėgančių vaikų. * Traukinys laukė Hamburgo traukinių stotyje. Laukė, kad nuvežtų mus į Olandiją, prie laivo. Mutti ir Vati pasakojo man, kad laivas plukdys mus į naują gyvenimą. Visi tėvai verkė. Mes – taip pat. * Viena maža mergaitė verkė garsiausiai, kai numetė savo žaislinį šuniuką. Jis gulėjo ant bėgių. Vyras išgelbėjo šuniuką. Mesdamas šuniuką mergaitei, jis sušuko „Gaudyk“. Iškart po to, kai ji pagavo šuniuką, traukinys pradėjo judėti. Mergaitė nustojo verkti ir apkabino savo šuniuką. Mojuodama ji atsisveikino su vyru. * Pagaliau traukinys sustojo. Didelis berniukas pasakė, kad esame Olandijoje. Susėdome žalioje pievoje ir valgėme sūrio sumuštinius. * Dainavome dainas olandams, kurie mums padėjo. Viena daina buvo apie undinę. Jie mums davė pieno ir šokolado. Netrukus mes vėl leidomės į kelionę. * Buvo keista miegoti laive be savo tėvų. Tik broliai ir seserys pažinojo vieni kitus. Naktį kai kurie vaikai pasiklydo. Norėdami nueiti į tualetą, jie išėjo iš savo kajutės ir neprisiminė kaip sugrįžti atgal į ją. Atėjo metas palikti laivą. Ant kaklo nešiojome vardines etiketes. Buvo medinis tiltas. Žiūrint pro skersinius į jūrą, man svaigo galva. Aš nenorėjau judėti, bet visi už nugaros pastūmėjo mane. Užmerkiau akis ir laikiausi už turėklo. Užmerkusi akis pajudėjau į priekį. Pagaliau mano kojos palietė žemę. Štai tada aš pradėjau verkti. * Traukinys stovėjo pasiruošęs. Kažkas pasakė, kad tai britų traukinys, kuris nuveš mus į Londoną. Buvo daug žmonių. Kai kurie vaikai turėjo draugų ar šeimą, kuri sutiko juos. Kiti dairėsi ieškodami pagalbos. Buvo vyrai su fotoaparatais, ir žmonės, laikantys nuotraukas. Tie žmonės pažadėjo paimti vaikus į savo namus. Vaikai būtų jų šeimų dalis, kol jie vėl galės būti su savo tėvais. * Vyras ir moteris žiūrėjo į fotografiją. Žmona palietė savo vyro ranką. „Žiūrėk“, – pasakė ji. „Tai vaikas, kurį mes pasirinkome. Mergaitė su raudonu kaspinu ir dideliu žaisliniu šuniuku.” Taip jie mane surado. * Su jais vyras kalbėjo vokiškai. Jis pasakė: „ Sveika, graži mergaite“. Viskas, ką galėjau pasakyti angliškai, buvo „Aš turiu nosinę kišenėje“. Tokiu būdu aš pradėjau mokytis kalbos. Kai tik išmokdavau naują žodį, vartodavau jį vieno tipo sakinyje. „Aš turiu šunį kišenėje. Aš turiu namą kišenėje. Aš turiu mokytoją kišenėje.” Vyras ir moteris atvyko iš Škotijos. Ten viskas buvo kitaip. Vokietijoje sėdėjau ant mažos kėdutės ant savo tėvo dviračio. Edinburge, kur jie gyveno, buvo automobilis. Ir aš turėjau tikrą šunį. * Vokietijoje negalėjau žaisti su vaikais mūsų gatvėje, nes buvau žydė. Dabar žaidžiau su savo naujais draugais škotais. Netrukus aš vadinau moterį ir vyrą – mama ir tėčiu. Savo tikruosius tėvus vadinau Mutti ir Vati. * Gavau laišką iš Mutti ir Vati. „Mes tavęs labai pasiilgome. Nepamiršk būti gera. Ir nepamiršk mums parašyti. Šįryt grybavome ir galvojome apie tave. Tikimės, kad netrukus būsime su tavimi.” Aš irgi to tikėjausi. Įsidėjau į kišenę Mutti ir Vati laišką. Aš jį saugojau ir skaičiau kiekvieną dieną. Net ir tada kai prasidėjo karas. (tekstas Dorrith M. Sim) |
